Sėkmingam vaiko mokinimuisi reikalingas santykis ir pasitikėjimas. Vaiko skatinimas ir įkvėpimas, tikėjimas juo gali vesti į kognityvias platybes, didelį kūrybiškumą, lengvesnį socializavimąsi, pasisekimą ir svarbiausia, džiaugsmą ir norą mokintis toliau.
Jean Piaget, šveicarų kilmės psichologas, apibūdina vaiką kaip “mažąjį mokslininką”, kuris nuolatos bando įprasminti savo aplinką. Jis tai daro per natūraliai įgimtą smalsumą pažinti ir ištirti savo aplinką. Kitaip šį procesą galima pavadinti motyvacija. Motyvacijai išlaikyti labai svarbūs yra santykiai - sociali aplinka. Žinoma, šiuo vaiko vystymosi etapu svarbiausi žmonės yra tėvai, kurie daro didžiausią įtaką.
UGDYMAS NAMUOSE
Tokiu atveju, kai muzikos ir šokio edukacinė programa atkeliauja pas kiekvieną į namus, tėvams yra skiriama labai svarbi rolė. Nuo tėvų priklauso, kokio rezultato pasieks jų vaikas ir ar išlaikys motyvaciją tolimesniam mokymuisi. Kartais gali atsitikti, kad vaikas netiksliai supras užduotį arba tiesiog su pagalba ją atliktų dar geriau. Tėvelių darbas lydėti vaiką šioje kelionėje, išgirsti jo idėjas, jas drauge plėtoti ir raginti išbandyti daug skirtingų siūlomų variacijų - taip skatinant pažinti pasaulį, lavinti kūrybiškumą bei fantaziją ir išbandyti bei atrasti savo galimybes. Tačiau svarbu nepersistengti ir nepadaryti per didelio spaudimo vaikams, nes tai gali išprovokuoti baimės jausmą, kuris trukdo mokymuisi.
JAUSMAI, EMOCIJOS
Jausmai yra labai stipriai sujungti su mokymosi procesu. Jausmai ugdo asmenybę, padeda arba trukdo priimti sprendimus ir daro labai stiprią itaką vystymuisi. Vaikai pradeda atskirti jausmus, besivystydami, socialinio kontakto pagalba - svarbiausias kontaktas yra tėvai. Labai naudinga su vaikais aptarti jausmus ir padėti jiems juos suprasti. Taip vaikai pradeda juos skirstyti ir lengviau valdyti. Taip pat, informacija, kuri yra apjungta stipriomis emocijomis, turi daug didesnę galimybę išlikti atmintyje.
Šaltiniai:
Hargreaves, D. J. (1986): The Developmental Psychology of Music. Cambridge University Press. New York, psl. 11
Spitzer, M. (2010): Medizin für die Bildung. Ein Weg aus der Krise. Spektrum Akademischer Verlag. Heidelberg, S. 149
Braun, A. K./Helmeke, C. (2004): Neurobiologie des Bindungsverhaltens: Befunde aus der tierexperimentellen Forschung. In: Ahnert, L. (Hg.): Frühe Bindung, Entstehung und Entwicklung. München: Reinhardt, psl. 281-296
Braun, A. K. (2009): Wie Gehirne laufen lernen, oder: “Früh übt sich wer ein Meister werden will”. In: Herrmann, U. (Hg.): Neurodidaktik. Grundlage und Vorschläge für gehirngerichtes Lehren und Lernen. Weinheim und Basel: Beltz, psl. 134-147